Mylėti už abu
Jei kurią dieną kas nors apie mane paklaustų, Pasakyk, kad gyvenau, kad tave mylėčiau, Iki tavęs, tik egzistavau, Pavargęs ir neturėdamas nieko duoti. Mieloji mano, išgirsk mano maldą, Prašau tavęs – grįžk, norėk manęs vėlei, Aš žinau, kad negaliu mylėti pats vienas, Ir gal tu pamažėliais vėl išmoksi mylėt. Mieloji mano, išgirsk mano maldą, Prašau tavęs – grįžk, norėk manęs vėlei, Aš žinau, kad negaliu mylėti pats vienas, Ir gal tu pamažėliais vėl išmoksi mylėt. Jei tavoji širdis nenorės nusileisti, Jei aistros nebejaus, nenorės kentėt, Tai be didelių ateities planų Manoji širdis gali mylėt už abu.e to edit.
0 Comments
Nemėgstu arogantiškų žmonių.
Vertimų biurų – taip pat. Štai kad ir toks vienas biuras iš Vilniaus - ilgainiui susidariau nuomonę, kad jie save turbūt nežinia kuo įsivaizduoja, o vertėjus laiko aiškiai žemesne kasta. Kažkada jiems verčiau ir gana nemažai. Bet vis su jų pastabomis, kad „oi, koks jūsų įkainis aukštas, mums geri, kokybiški vertėjai į anglų už 15 litų verčia“. Čia dar tais laikais, kai litais buvo. Ar verta čia paminėti, kad verčiu ne į anglų ir kad mano kalba vis dar laikoma reta? Nors net jei ir į anglų, toks įkainis buvo mizeris net ir tais laikais. Arba – paprašo išversti už gerokai mažesnį įkainį, nes reikia „asmeniškai“, nors užsakymas ir skubus, aš, kitus darbus į šalį atidėjusi, nes kaipgi – juk savi, lietuviai!, padarau vertimą (nemažas – autoįvykio medžiaga su visais protokolais, draudimo ataskaitomis, išrašais iš ligoninės ir kt.), suskaičiuoja viską iki paskutinės raidelės ir sumoka savo mažesnį įkainį lyg didžiausią malonę man darydami. Galų gale pradėjau jų vengti („Kaip ir minėjau ankstesniame laiške, geriau perduokite kam nors kitam.“), o ir jie tai prabūna tyloje keletą metų, tai siunčia užklausą po užklausos, bet taip ir lieku be užsakymų. Akivaizdu, kad turi kitą vertėją. Ir ačiū Dievui! Štai šviežiausias pavyzdys. Gaunu jų paklausimą dėl vertimo, atsiunčia kartu 7 dokumentus JPEG formatu. Kaip man juos žmoniškai ir greitai išsispausdinti? Turėčiau imtis kelių žingsnių, ir taip septynis kartus. Todėl atsakau, kad taip, išversti galėčiau, bet man dokumentų reikėų PDF formatu. Tada klausia, koks įkainis. Atsakau. Jau kitą dieną, dar prieš 8-ą ryto, klausia, per kiek laiko išversčiau ir kiek jiems tai kainuotų. Po trijų su puse valandos perklausia iš naujo. Aš tą dieną užsiėmusi kitais reikalais ir tikrinuosi paštą po pietų. Iškart atrašau, kad buvau išėjusi ir kad per valandą atrašysiu su paskaičiavimais. Puolu atsidarinėti tuos failus – o jų yra 7, pamenate? – nagrinėju, kiek galėtų susidaryti teksto, nes tekstas nevientisas, tyrinėju antspaudus, spaudus, prierašus smulkiomis raidelėmis, kiekvieną dokumentą įvertinu atskirai ir mėginu mažinti kainą. Dabar mąstau – gal su arogantais kaip tik atvirkščiai reikėtų elgtis, pirma užkelti kainą ir paskui maloningai suteikti kokią nežymią huolaidą? Žodžiu, pasidarau visų septynių sąrašą, pasižymiu realias kainas (dokumentai man įprasti, vertimo apimtis nesunkiai numanoma, nors ir trunka ją apskaičiuoti), šalia pasižymiu sumažintas kainas, susumuoju viską, iš naujo perskaičiuoju ir siunčiu biurui: € 104,50 už visus 7 dokumentus. Ir ką manot? Net ačiū nepasakė. Net kad gavo nesiteikė parašyti. Po kelių dienų kilo didžiulis noras jiems pasiūlyti, kad gal jūs išbraukite mane iš savo sąrašų, bet ai, nutariau tas kelias minutes panaudoti kaip nors maloniau. |
Kas rašo?Šį blogą rašau kaip vertėja ir verslo anglų bei portugalų kalbų mokytoja. Gyvenu Lisabonoje jau daug metų, bet siela dalijasi tarp Lietuvos ir Portugalijos. Myliu abi šias šalis, tokias panašias ir skirtingas, ir noriu savo atradimais pasidalyti su jumis. Archyvas
December 2018
Kategorijos |